Avevita klinika

Bendra informacija

Atgal
Anatomija ir fiziologija

ŽMOGAUS KVĖPAVIMO SISTEMA

 

Kvėpavimo sistemą sudaro organai, palaikantys reikiamą dujų apykaitą organizme: kvėpavimo takai (nosies ertmė, prienosiniai sinusai, nosiaryklė, gerklos, trachėja, bronchai), plaučiai, ventiliacijos įtaisai (krūtinės ląsta, tarpšonkauliniai raumenys, diafragma). Plaučius iš visų pusių dengia krūtinplėvė (pleura).

 

Kvėpavimas. Kvėpavimas – tai nenutrūkstamas fiziologinis procesas, kurio metu organizmas iš aplinkos pasisavina deguonį (O2) ir į ją išskiria anglies dvideginį (CO2). Deguonis yra gyvybiškai svarbi medžiaga, būtina audinių ląstelėms išlikti. Deguonis patenka į organizmą iš išorės, ląstelėse vyksta oksidacijos procesai ir išsiskiria organizmui reikalinga energija.

Įkvepiama susitraukus išoriniams tarpšonkauliniams raumenims ir diafragmai. Susitraukdami tarpšonkauliniai raumenys pakelia šonkaulius, o susitraukusi diafragma – nusileidžia. Didėja plaučių tūris ir juose mažėja oro slėgis, todėl oras skverbiasi į plaučius – įvyksta įkvėpimas.

orasikvepiamas.jpg (regular, 170x121)

oras įkvepiamas

Oras iškvepiamas dėl to, kad atsipalaiduoja įkvėpimą sąlygojantys raumenys, o susitraukia iškvepiant dalyvaujantys vidiniai tarpšonkauliniai raumenys. Susitraukia ištemptos plaučių elastinės skaidulos ir oras išstumiamas – įvyksta iškvėpimas.

orasiskvepiamas.jpg (zoomed, 170x121)oras iškvepiamas

Deguonis iš plaučių alveolių nuolat patenka į alveoles supančius kapiliarus, o anglies dvideginis – iš kapiliarų į alveoles. Kraujyje deguonį perneša hemoglobinas (Hb), kuris esti eritrocituose.  Kraujas atneštą O2 atiduoda audiniams, ląstelėms ir iš jų pasisavina CO2. Trūkstant deguonies, vystosi hipoksija ir sutrinka organizmo funkcijos. Hipoksijai labai jautrios esti galvos smegenys. Kvėpavimas reguliuojamas smegenyse:  kvėpavimo centras yra pailgosiose smegenyse.

NOSIS

Nosis. Pradinė kvėpavimo takų dalis. Į nosies ertmę oras patenka per šnerves ir nukreipiamas į nosies uodžiamąją sritį. Nosies prieangyje yra plaukeliai, kurie sulaiko stambesnes įkvepiamo oro daleles. Apvalytas, sudrėkintas, sušildytas oras iš nosies ertmės patenka į nosiaryklę, burninę ryklės dalį ir į gerklas.

 

PRIENOSINIAI SINUSAI

Prienosiniai sinusai. Porinės ertmės aplink nosies ertmę išsidėsčiusiuose kauluose, jos susisiekia su nosies ertme, pilnos oro ir išklotos gleivine, kuri yra nosies gleivinės tęsinys. Dėl šios priežasties infekcija gali plisti iš nosies į sinusus. Pagrindinė sinusų funkcija – balso rezonavimas. Jie taip pat padidina paviršių, reikalingą sušildyti įkvėptam orui. Yra kaktikaulio, pleištakaulio, akytkaulio ir viršutinio žandikaulio sinusai.

GERKLOS

Gerklos. Sudėtingos sandaros kvėpavimo takų organas, esantis priekinėje kaklo srityje. Jos taip pat ir kalbos organas, nes turi balso aparatą. Į gerklų ertmę oras patenka per gerklų įeigą.  Rijimo metu antgerklis uždengia įeigą į gerklas ir neleidžia maistui patekti į kvėpavimo takus.

TRACHĖJA

Trachėja. Gerklų tęsinys. Tai tuščiaviduris, šiek tiek suplotas iš priekio į užpakalį vamzdelis. Jos ilgis – 12 cm. Čia ji šakojasi į du pagrindinius bronchus.

BRONCHAI                              

Trachėja suskyla į du pagrindinius bronchus: kairįjį ir dešinįjį. Dešinysis bronchas – tai lyg trachėjos tęsinys, jis atsišakoja nuo jos nedideliu kampu, dėl to dažniausiai įkvėpti svetimkūniai randami dešiniame bronche. Kairysis bronchas atsišakoja daug stačiau, yra nedaug ilgesnis ir siauresnis už dešinįjį. Toliau bronchai besišakodami smulkėja, jų spindis mažėja, tačiau bendras plotas didėja. Pagrindiniai bronchai suskyla į skiltinius, pastarieji toliau į segmentinius. Smulkėjant bronchams jų sienelėse nelieka kremzlių – tai bronchiolės. Bronchiolės suskyla į alveolinius latakėlius, kurie baigiasi alveolėmis. Alveolės yra maišelio formos ir iš išorės glaudžiai apsuptos kraujo kapiliarų, kurie sudaro apie jas tinklą ir dalyvauja dujų difuzijoje. Alveolių ląstelės gamina surfaktantą, kuris apdengia alveolių vidų ir todėl alveolės nesubliūkšta, nesulimpa giliai iškvėpus, lengviau išsiplečia įkvėpimo metu, be to, sunkiau patenka bakterijos kapiliarų į alveoles. Bronchų išsišakojimas plaučiuose vadinamas bronchiniu medžiu.

PLAUČIAI

Plaučiai. Yra krūtinės ląstoje. Tai porinis kvėpavimo organas: dešinysis plautis ir kairysis plautis.

KRŪTINPLĖVĖ

Krūtinplėvė (pleura). Plonas serozinis dangalas, apdengiantis kiekvieną plautį. Krūtinplėvė turi dvi dalis: plautinę, kuri suaugusi su plaučio paviršiumi, ir sieninę krūtinplėvę, išklojančią krūtinės ląstos sienas. Tarp abiejų krūtinplėvių yra visiškai hermetiška krūtinplėvės ertmė su nedideliu kiekiu serozinio skysčio. Krūtinplėvės ertmėje yra neigiamas slėgis. Jei į pleuros ertmę patenka oro, tokia būklė vadinama pneumotoraksu. Oro į pleuros ertmę gali patekti pradūrus krūtinės ląstą arba plyšus plaučiui (pvz., stiprios traumos metu). Tada abu pleuros lapeliai atsiskiria, pleuros ertmėje esantis oras suspaudžia plautį, šis subliūkšta ir negali dalyvauti kvėpavime. Pleuros ertmėje gali kauptis ir kraujas (tai vadinama hemotoraksu), limfa ar pūliai. Kraujas, limfa ar pūliai taip pat spaudžia plautį ir sutrikdo kvėpavimą.

TARPUPLAUTIS

Tarpuplautis. Tarp abiejų plaučių esantis organų ir audinių kompleksas. Tarpuplautyje yra užkrūčio liauka, gerklė, stemplė, širdis su širdiplėve, pagrindiniai bronchai, aorta, nervai, limfiniai latakai.

 


Į viršų