Avevita klinika

Bendra informacija

Atgal
Anatomija ir fiziologija

 

KRAUJO  SUDĖTIS  IR  FUNKCIJOS

 

Suaugęs 70 kg sveriantis žmogus turi apie 5 litrus kraujo, o tai sudaro 6 – 8 proc. kūno masės. Kraujas susideda iš :

1. kraujo plazmos, kuri sudaro 55 proc. kraujo tūrio, o tai apie 2,5 – 3 litrai. Kraujo plazmą sudaro serumas ir fibrinogenas (krešėjimo baltymas). Kraujo plazma, neturinti fibrinogeno, vadinama serumu.

2. kraujo forminių elementų (eritrocitų, leukocitų ir trombocitų), jos sudaro 45 proc. kraujo tūrio.

Kraujas atlieka šias funkcijas:

1. pernašos – dujų, maisto medžiagų, metabolitų, vitaminų, hormonų, jonų, šilumos;

2. homeostazės palaikymo, t.y. pastovaus pH ir jonų pasiskirstymo išsaugojimas;

3. apsauginę:

a) krešėjimo sistema apsaugo organizmą nuo kraujo netekties;

b) imuninė sistema apsaugo nuo svetimkūnių įsiskverbimo.

 

Kraujo  klampumas ir hematokritas

Hematokritas – tai kraujo ląstelių tūrio dalis visame kraujo tūryje. Kitaip sakant, tai skystosios dalies ir forminių elementų santykis. Normoje moterų hematokritas yra 35 – 47 proc., o vyrų – 40 – 52 proc. Hematokritas nustatomas centrifuguojant heparinizuotą kraują. 99,86 proc. nusėdusių ląstelių sudaro eritrocitai, o 0,14 proc. – leukocitai ir trombocitai, todėl hematokritas dažnai tapatinamas su eritrocitų kiekiu.

Hematokritas gali padidėti dėl fiziologinių pokyčių :

  • netekus vandens (prakaituojant, viduriuojant);
  • intensyviai dirbant fizinį darbą;
  • prisitaikant prie O2 sumažėjimo.

Kraujo klampumas – tai vidinė kraujo trintis.  Klampumas priklauso nuo kraujo sudėtinių dalių santykio: 55 proc. plazmos ir 45 proc. kraujo ląstelių. Didėjant kraujo ląstelių kiekiui (t.y. hematokritui), didėja ir kraujo klampumas. Lyginant su vandeniu, kurio klampumas – 1, plazmos – 2,2, o viso kraujo –  4,5. Klampumas turi įtakos kraujo tekėjimui: kuo klampesnis kraujas, tuo daugiau jėgos reikia jam pompuoti.

 

Kraujo plazmos sudėtis ir savybės 

Kraujo plazma sudaro 55 proc. kraujo tūrio, o tai apie 2,5 – 3 litrai. Kraujo plazmą sudaro serumas ir fibrinogenas (krešėjimo baltymas). Kraujo plazma, neturinti fibrinogeno, vadinama serumu.  Kapiliaruose vykstantys difuzijos, filtracijos ir reabsorbcijos procesai garantuoja greitą jonų ir molekulių apykaitą tarp kraujo ir audinių skysčio. Plazmos ir audinių skysčio, t. y. vidaus terpės, fizikinių ir cheminių savybių pastovumo palaikymas vadinamas homeostaze. Ji yra visų žmogaus ląstelių augimo ir veiklos pagrindas. Kraujo plazmoje ištirpusių mineralinių druskų (Na+, K+, Ca+, Mg+ ir kt.) kiekis, lemia kraujo osmosinį slėgį. Plazmos baltymai sudaro koloidų osmosinį slėgį – vadinamąjį onkotinį slėgį.

Kraujo plazmos sudėtis :

1. vanduo - 90 proc.

2. baltymai – 7 – 8 proc.

3. mineralinės druskos – 0,9 proc.

4. gliukozė – 0,08 – 0,12 proc.

5. riebalai – 0,6 proc.

6. kitos, mažos molekulinės masės, medžiagos.

Kraujas yra lipnus, klampus, sūroko skonio, specifinio kvapo skystis. Kraujui lipnumą suteikia plazmos organinės medžiagos. Klampumą lemia plazmos ir kraujo ląstelių santykis. Sūrų skonį kraujui suteikia plazmos NaCl. Specifinis kraujo kvapas priklauso nuo plazmoje esančių šlapalo ir riebiųjų rūgščių.

Plazmoje yra trijų rūšių baltymai:

  • albuminai (60 proc.);
  • globulinai (35 proc.), jų molekulinė masė daug didesnė negu albuminų;
  • fibrinogenas (5 proc.).

Kraujo baltymų pagrindinės funkcijos :

  • pernašos – perneša įvairias medžiagas (hormonus, metalų jonus, cholesterolį, hemoglobiną, vitaminus, riebalų rūgštis, tulžies rūgštis); 
  • buferinė – padeda palaikyti pastovų kraujo pH;
  • apsauginė – dalyvauja imuniniame atsake (globulinai) ir kraujo krešėjime (fibrinogenas). Kraujo plazma be fibrinogeno nekreša;
  • reguliacinė – dalyvauja onkotinio slėgio palaikyme (80 proc. kurio lemia albuminai);
  • mitybinė – dalyvauja medžiagų apykaitoje.

 

Kraujo ląstelės (eritrocitai, leukocitai ir trombocitai) ir jų funkcijos  

formed-elements-of-blood.jpg (regular, 400x320)Kraujo ląstelės (nuotrauka: allrefer.com)

Kraujo ląstelės, arba forminiai elementai, yra :

  • eritrocitai;
  • leukocitai;
  • trombocitai.

Eritrocitai arba raudonieji kraujo kūneliai. Jie gaminami kaulų čiulpuose iš branduolius turinčių kamieninių ląstelių. Eritrocitai gyvena apie 120 parų, o pasenusius eritrocitus suardo makrofagai, dažniausiai blužnyje, taip pat kepenyse ir kaulų čiulpuose. Normoje vyrų kraujyje eritrocitų yra apie 4,5-5,9 x 1012/l, moterų – 4,1-5,1 x 1012/l.

 

Eritrocitų funkcijos :  

1. transportinė – perneša deguonį iš plaučių į audinius, o anglies dioksidą - iš audinių į plaučius; 

2. buferinė - palaiko pastovų kraujo pH;

3. apsauginė – dalyvauja kraujo krešėjime. 

Apie vieną trečdalį eritrocito bendrosios masės sudaro hemoglobinas (Hb), kuris nudažo eritrocitus ir visą kraują raudonai. Jis būtinas deguonies (O2) ir anglies dioksido (CO2) pernašai. Hb plaučių kapiliaruose su deguonimi sudaro junginį oksihemoglobiną, skylantį audiniuose į O2 ir Hb. Audiniuose Hb, prisijungęs CO2, sudaro karbohemoglobiną, kuris yra pernešamas į plaučius. Normoje vyrų kraujyje hemoglobino yra 130 – 160 g/l, o moterų – 120 – 140 g/l.

Leukocitaitai bespalvės, branduolį turinčios ląstelės, kurios susidaro iš kamieninių ląstelių kaulų čiulpuose. Iškeliavę iš kaulų čiulpų, jie cirkuliuoja tarp kraujo, limfagyslių ir periferinių imuninės apsaugos organų, pvz., blužnies, limfmazgių, kirmėlinės ataugos (apendikso) ir migdolų (tonzilių). Apie 30 proc. visų leukocitų yra kaulų čiulpuose, daugiau kaip 50 proc. – audiniuose ir mažiau kaip 20 proc. – kraujyje. Jų skaičius kraujyje normaliai svyruoja 4x109 – 10x109/l. Apie trečdalis kraujyje esančių leukocitų yra limfocitai, du trečdaliai granulocitai ir maža dalis (2 – 10 proc.) – monocitai.

Infekcijos metu leukocitų periferiniame kraujyje procentinis santykis (leukograma) kinta. Tai padeda gydytojams daryti išvadas apie ligos eigą.

Patekus infekcijai:

- pirmiausia daugėja granulocitų – „kovos fazė“;

- veliau daugėja monocitų – „pergalės fazė“;

- pagaliau padaugėja eozinofilinių granulocitų ir limfocitų – " gyjimo fazė“.

Granulocitai :

Neutrofilai – sudaro didžiausią 40 – 70 proc. visų leukocitų dalį. Jie turi aktyvius lizosominius fermentus ardančius bakterijų, virusų membranas ir gali juos fagocituoti. Neutrofilai ir audinių irimo produktai sudaro pūlius.

Eozinofilai – sudaro 1 – 5 proc. visų leukocitų. Jie fagocituoja antigeno ir antikūno kompleksą ir dalyvauja alerginėse reakcijose.

Bazofilai – sudaro 0 – 1 proc. visų leukocitų. Jų membranose yra IgE antikūnų ir jie dalyvauja alerginėse reakcijose. Alergijos metu plazmocitai išskiria per daug IgE antikūnų, kurie kartu su alergenu, pvz., žiedadulkėmis, jungiasi prie IgE receptorių bazofilinių granulocitų ir putliųjų ląstelių (mastocitų) paviršiuje. Tai sukelia limfokinų, serotonino ir histamino išsiskyrimą iš šių ląstelių grūdelių (granulių), lemiantį alerginės reakcijos požymius: niežulį, edemą, bronchų spazmą, kraujagyslių išsiplėtimą ir arterinio kraujospūdžio mažėjimą. 

 

Monocitai – sudaro 3 – 9 proc. visų leukocitų. Uždegimo vietoje jie fagocituoja mikroorganizmus, žuvusius leukocitus, uždegiminio audinio irimo produktus, išvalo ir paruošia buvusią uždegimo vietą regeneracijai.

 

Limfocitai – sudaro 20 – 45 proc. visų leukocitų.  Išskiriamos 2 grupės : T-limfocitai ir B-limfocitai. Jie turi specifinius receptorius, kurių pagrindinė funkcija, tai antigenų atpažinimas ir fiksacija. T-limfocitai sąlygoja ląstelinį imunitetą, o B-limfocitai – humoralinį imunitetą. Pastarasis yra daug greitesnis nei ląstelinis.

 

Trombocitai – tai mažos kraujo plokštelės. Jie gaminami kaulų čiulpuose ir gyvena 5 – 10 parų. Normoje kraujyje trombocitų yra 130 – 400 x 109/l. Jie suardomi kepenyse ir blužnyje. Trombocitai sintezuoja kraujo krešėjimo faktorius, biologiškai aktyvias medžiagas (serotoniną, Adr, NA ir kt.). Trombocitai, kaupdamiesi krūvelėmis ir prilipdami prie pažeistos kraujagyslės sienelės, sudaro trombocitų krešulį, kuris pirmomis kraujagyslės pažeidimo minutėmis užkemša ją ir sustabdo kraujavimą.

 

Kraujo grupės (ABO ir Rh sistemos)

Svarbiausios yra ABO ir Rh sistemos, o kitos – Kelio (Kell), Kido (Kidd), Dafio (Duffy), Luiso (Lewis), Luterano (Lutheran) sistemos – veikia labai silpnai arba retai, todėl perpilant kraują dažniausiai į jas neatsižvelgiama.

ABO sistemą sudaro keturios kraujo grupės: 0 (I), A (II), B (III), AB (IV). Žmogaus kraujo grupę lemia eritrocitų antigeninės savybės. Šios sistemos antikūnai, esantys kraujo serume, vadinami agliutininais. Jie yra dviejų rūšių (α ir β). Antigenai, esantys eritrocitų membranoje, vadinami agliutinogenais. Jie yra dviejų rūšių (A ir B).

Kraujo grupė A turi anti-B antikunų, grupė B turi anti-A, grupė 0 turi anti-A ir anti-B, o grupė AB antikunų neturi (1 pav.).

AB0 sistema Vidurio Europoje yra taip paplitusi: kraujo grupė  A – 43 proc., grupė 0 – 40 proc., grupė B – 12 proc. ir grupė AB – 5 proc.. Kituose geografiniuose regionuose šis paplitimas skiriasi.

Žmonių, turinčių 0 (I) kraujo grupę, eritrocituose nėra agliutinogenų A ir B, o plazmoje yra abu agliutininai. Žmonių, kurių kraujo grupė yra A (II), eritrocituose yra agliutinogenas A, o plazmoje - agliutininas β. B (III) kraujo grupei priskiriami žmonės, kurių eritrocituose yra agliutinogenas B ir plazmoje - agliutininas α. AB (IV) kraujo grupę turinčių žmonių kraujo plazmoje agliutininų nėra, o eritrocituose yra abu agliutinogenai.

Kraujo grupė

I

II

III

IV

Agliutinogenai

0

A

B

AB

Agliutininai

αβ

β

α

nėra

 

 

 

 

bn.png (regular, 500x287)

1 pav. Agliutinacijos reakcijos. Jos vyksta sumaišius tiriamuosius serumus, turinčius antikūnų (kairioji pusė), su kraujo grupių eritrocitais, turinčiais antigenų arba jų neturinčiais (0 grupė), remiantis AB0 sistema. 

 

Rh   sistema. Tarp agliutinogenų, nepriklausančių ABO sistemai, eritrocituose buvo rastas rezus (Rh) antigenas. 85 proc. europiečių turi Rh antigeną – tai rezus teigiamas (Rh+) kraujas, o 15 proc. jo neturi – rh- (rezus neigiamas) kraujas. Rh sistemos antigenas svarbus perpilant kraują ir nėštumo metu. Jeigu motinos rh- (neigiamas), o tėvo Rh+ (teigiamas), vaisius turės Rh+. Gimdymo metu atsiskiriant placentai vaisiaus eritrocitai gali patekti į motinos kraują, ir jos imunokompetentinės ląstelės reaguoja į Rh+ vaiko eritrocitų membranos antigenus. Tada motinos organizme pradės gamintis ir kauptis Rh antikūnai. Kiekvieno kito nėštumo metu vis labiau didės motinos anti-Rh imunoglobulinų sintezė ir jų koncentracija. Šie maži antikūnai (IgG klasės) gali praeiti pro placentą ir sukelti vaisiaus eritrocitų hemolizę. Dėl susidariusio Rezus konflikto vaisius gali žūti. Norint išvengti šio sutrikimo, reikia tuoj pat prieš arba po pirmojo gimdymo suleisti į motinos kraują anti-D tipo antikūnų, kurie saugo (slepia) patekusius vaisiaus Rh+ antigenus nuo imunokompetentinių motinos ląstelių.  Panašiai įvyksta ir rh- kraują turinčiam žmogui, kai jam perpilamas Rh+ kraujas. Pakartotinio kraujo perpylimo metu susidarę Rh antikūnai sukelia eritrocitų hemolizę.

 

Eritrocitų nusėdimo greitis (ENG)

Santykinis eritrocitų tankis (1,080-1,097) didesnis negu plazmos (1,027), todėl stovinčiame kraujyje eritrocitai lėtai nusėda. Tai vadinama eritrocitų nusėdimo greičiu (ENG). Matuojant Pančenkovo metodu, ENG vyrų norma 1-10 mm per valandą, (hematokritas = 0,47), o moterų 2-15 mm/val. (hematokritas = 0,42). Hematokritui mažėjant, atitinkamai didėja ENG. Esant dideliems uždegiminiams procesams ar navikams, ENG gali padidėti daug kartų.

ENG didėjimą lemia kraujo plazmos baltymų pokyčiai. Normaliomis sąlygomis albuminai, turintys neigiamą krūvį, stabdo eritrocitų nusėdimą. Tai vadinama suspensijos stabilizavimu. ENG yra atvirkščiai proporcingas albuminų/globulinų (A/G) santykiui. Esant uždegiminiams pokyčiams, t. y. padidėjus antikūnų (γ (gama) globulinų) sintezei ir kartu sumažėjus albuminų sintezei, ENG padidėja. Albuminų ir globulinų santykis, kuris normaliai lygus 1,5, išplitus uždegimui ar atsiradus navikams labai mažėja (<1,0). Šių būsenų metu mažėja eritrocitų elektrinis krūvis ir atsistūmimo jėgos,  jie sukimba ir svorio jėgos veikiami greičiau nusėda. Tokių būdų ENG padidėja. 

ENG didėjimas yra nespecifinis požymis uždegimui nustatyti, nes jis padidėja ir nėštumo metu. Pastaraisiais metais dažniau taikomas ūminės fazės baltymo - C reaktyviojo baltymo (CRB) nustatymas. CRB normoje – 0-10 mg/l. Uždegimo metu jis greičiau padidėja negu ENG ir greičiau normalizuojasi sveikstant.


Į viršų