Avevita klinika

Bendra informacija

Atgal
Anatomija ir fiziologija

Oda – tai visą kūną dengiantis, maždaug 1,5 – 2 kvadratinius metrus viso suaugusio žmogaus kūno paviršiaus, pats didžiausias kūno organas. Oda atsinaujina iš vidaus ir vis nuolat keičiasi. Yra trys pagrindiniai odos sluoksniai: epidermis, derma (arba tiesiog oda) ir poodinis riebalinis ląstelynas (hipoderma). dengiantis. Odos svoris yra trigubai didesnis už kepenų svorį. Jis sudaro maždaug 5 proc. visos kūno masės. Odos pagrindinės funkcijos – saugoti organizmą, reguliuoti jo sąveiką su aplinka ir pranešti, kas vyksta aplinkui.

Odos sluoksniai:

  • Epidermis;
  • Derma (tikroji oda);
  • Hipoderma (poodis).

odossluoksniai.jpg (regular, 400x320)Odos sluoksniai (nuotrauka: allrefer.com)

Epidermis – tai danga, apsauganti tikrąją odą nuo kenksmingo aplinkos poveikio. Epidermyje dalijasi ląstelės, jame nėra kraujagyslių, todėl jį maitina limfa, tekanti pro pamatinę membraną. Epidermis yra sudarytas iš kelių sluoksnių, kurie atlieka skirtingas funkcijas. Epidermis sudarytas iš šių sluoksnių:

  • Raginis sluoksnis (stratum corneum);
  • Blizgusis sluoksnis (stratum lucidum);
  • Grūdėtasis sluoksnis (stratum granulosum);
  • Dygliuotasis sluoksnis (stratum spinosum);
  • Pamatinis ląstelių sluoksnis (stratum basale).

 

Raginis sluoksnis. Raginiame sluoksnyje ląstelės suplokštėjusios, negyvos. Apie 50 proc. jų masės sudaro keratinas ir kiti skleroproteinai (atraminiai baltyminiai dariniai), kieti ir netirpstantys vandenyje. Tarpląstelinę erdvę užpildo riebalai, riebiosios rūgštys, cholesterinas, riebaluose tirpių dalelių lipidai, amino rūgštys, cukrus ir vandenyje tirpios medžiagos. Šio sluoksnio storis yra apie 0,03 mm. Raginis sluoksnis patikimai saugo organizmą nuo neigiamų aplinkos veiksnių ir neleidžia išgaruoti drėgmei. Viršutinį išorinį negyvąjį odos sluoksnį sudaro raginis (stratum corneum) sluoksnis. Jis sudarytas iš 5 – 6 ir net daugiau eilių plokščių ląstelių (mikroskopiškų žvynelių) – korneocitų. Ląstelės neturi branduolių, užpildytos keratinu ir yra negyvos.
Raginio sluoksnio ląstelės kompaktiškai apvilktos hidrolipidine mantija, kuri sudaryta iš riebalų, klijingų medžiagų ir mirusių ląstelių. Tai pats pirmasis odos apsauginis barjeras nuo nepalankių išorinės aplinkos faktorių. Hidrolipidinė mantija dar vadinama srtatum compactum. Viršutinė raginio sluoksnio dalis puri ir vadinama pleiskanojančiu sluoksniu ( stratum disjunctum ). Pleiskanojantis sluoksnis, kai kur literatūroje, vadinamas Ranvje sluoksniu, pagal jį atradusio mokslininko pavardę. Pleiskanojančio sluoksnio storisyra apie 5nm. Būtent šiame lygmenyje, mirusios ląstelės praranda ryšius viena su kita. Pažeistas raginis sluoksnis atsinaujina per 5 dienas. Apsauginė odos plėvelė yra rūgšti (pH – 4,8-5,8), bet dažnai valant spiritu pH pasislenka į šarminę pusę, taip susilpnėja apsauginė funkcija. Gali suaktyvėti uždegiminės reakcijos odoje , skatina atsirasti grybelines ligas ir spuogus.

Blizgusis sluoksnis. Tarp grūdėtojo ir raginio sluoksnių įsiterpęs blizgusis sluoksnis (stratum lucidum), dar populiariai vadinamas Reino barjeras. Sudarytas ir iš gyvų, ir iš negyvų ląstelių. Šiame sluoksnyje vyksta ląstelių suragėjimo procesas. Labai plonas, jis yra tarsi siena tarp negyvų ir gyvų ląstelių, sudarytas iš plokščių ląstelių, kurių dauguma neturi branduolių. Šio sluoksnio ląstelių protoplazmų turi eleidino –  tolesnio ląstelių ragėjimo produkto. Blizgiojo sluoksnio viršutinės dalies reakcija yra rūgštinė, apatinės dalies šarminė.

Kosmetinės medžiagos į odą patenka dviem būdais:

1) Pro odos poras ir plaukų maišelius. Čia Reino barjerą nėra ir šiuo keliu praeina visos medžiagos, kurioms

praeiti trukdo būtent blizgusis sluoksnis.

2) Pro epidermio ląsteles ir tarpląsteline erdve. Šiuo keliu besiskverbiančios medžiagos turi nugalėti Reino barjerą t.y. po raginiu esantį blizgųjį sluoksnį. Pastarojo meto mokslinių tyrimų duomenimis Reino barjeras praleidžia tik lipidus, riebaluose tirpias medžiagas, fermentus, amino rūgštis, gliukozę, spindulius ir dujas. Todėl tiriant odos ekosistemą ir kuriant kosmetinius produktus, Reino barjero reikšmę sunku pervertinti.

 

Grūdėtasis sluoksnis. Šis sluoksnis dar vadinamas strarum granuliosum ir jis yra sudarytas ir iš gyvų ir iš negyvų ląstelių Grūdėtojo sluoksnio ląstelės panašios į ištemptą rombą. Jį sudaro 2 – 3 eilės sustorėjusių keratinocitų. Šiame sluoksnyje ląstelės pradeda ragėti.

 

Dygliuotasis sluoksnis. Tai pats storiausias epidermio ląstelių sluoksnis. Sudarytas iš jaunų ląstelių. Per tarpląstelinius plyšius teka limfa, kuri ir atneša maisto medžiagų, o nusineša panaudotąsias. Virš pamatinio yra dygliuotasis sluoksnis, susidedantis iš 5 – 10 eilių, daugiakampės formos ląstelių su branduoliais. Raginį sluoksnį jos pasiekia per 20 dienų,jau pasikeitusios. Protoplazminės ląstelių ataugos (dygliai) sudaro protoplazminius tiltelius, o tarpląsteliniuose plyšiuose cirkuliuoja limfa kuri atneša maisto medžiagų. Šiame ir pamatiniame sluoksniuose yra Langerhanso ląstelių.kurios gali fagocituoti imuninius kompleksus, antigenus.

 

Pamatinis sluoksnis. Epidermio ląstelės, turi skirtingą struktūrą ir vietą. Pačiame giliausiame, pamatiniame vyksta nuolatinis ląstelių dauginimąsis. Tai vienintelis epidermyje, gyvų besidalijančių ląstelių sluoksnis. Bėgant metams, vykstant hormonų pokyčiams, patologiniams procesams, dalijimasis lėtėja. Tuomet sumažėja elastingumas ir atsiranda raukšlių. Šiame sluoksnyje yra melanino, kuris nulemia odos atspalvį.
Rūpindamiesi išsaugoti šio sluoksnio gyvybingumą, išsaugosime sveiką odą. Su derma jį susieja ypatinga struktūra - pamatinė membrana sudaryta iš elastino ir kolageno skaidulų. Tai labai svarbus darinys, kuris tartum filtras sulaiko stambiąsias molekules ir sujungia dermą su epidermiu.

Mokslininkai mano, kad epidermis per pamatinę membraną gali daryti poveikį dermos ląstelėms. Manoma, kad jis gali priversti ląsteles pagreitinti arba sulėtinti įvairių medžiagų sintezę. Būtent šį nepaprastą gebėjimą jautriai reaguoti į pokyčius ir daryti įtaką pagrindiniams fiziologiniams procesams mes ir naudojame kurdami kosmetikos priemones. Pamatinę membraną dengia užuomazginis sluoksnis, kurį sudaro nuolat besidalijančios gemalinės ląstelės, užtikrinančios odos atsinaujinimą. Tarp gemalinių ląstelių išsidėsčiusios stambiosios dendritinės ląstelės - melanocitai ir Langerhanso ląstelės. Melanocitai gamina pigmento melanino granules. Šis pigmentas suteikia odai tam tikrą atspalvį - nuo aukso iki tamsaus arba net juodo atspalvio. Melaninas gaminasi melanocitų protoplazmoje, veikiant fermentui tirozinazei, kurios aktyvumas priklauso nuo vario jonų, vit C. kiekio, oksiduojant tiroziną. Tuo tarpu Langerhanso ląstelės atlieka „saugos tarnybos" vaidmenį: jos apsaugo nuo visų bandymų įsibrauti į įprastą ląstelių gyvenimą.

 

Derma ( tikroji oda ). Tai yra odos karkasas. Iš šio sluoksnio auga plaukai, čia prasideda prakaito ir riebalinės liaukos. Tai yra sudėtingas kolageno skaidulų, prakaito liaukų, plaukų šaknų, nervų ląstelių, nervų pluošto, bei kraujo ir limfos indų tinklas. Ją sudaro tankiai persipynusios kolageninės ir elastinės skaidulos, kurios ir yra odos karkasas. Šiame sluoksnyje daug nervų galūnėlių ir didelis kapiliarų tinklas. Viršutinis dermos sluoksnis suformuoja reljefą (pirštų antspaudai). Kolageninės skaidulos "atsakingos" už tvirtumą, o elastinės suteikia stangrumo. Iš šio sluoksnio auga plaukai, čia prasideda prakaito ir riebalinės liaukos.

Derma maitina epidermį, kadangi pastarasis neturi kraujo indų. Kūgio formos kolageno skaidulų kilpos, jungiamojo audinio papilės forma, užpildo epidermyje esančius įspaudimus. Svarbiausias dermos struktūrinis bruožas yra pluoštinis baltymų tinklas. Baltymų skaidulos susiformuoja iš specifinių ląstelių dermoje: fibroblastų. Daugiausiai ji susideda iš kolageno pluošto, bei šiek tiek mažiau, elastino pluošto. Skaiduliniai baltymai įsiterpia į gelio formos medžiagą. Ji gerai susiriša su vandeniu ir yra pagrindiniai atsakinga už odos turgorą, tai yra odos putlumą.

 

Hipoderma. Poodinis ląstelynas, jungiamojo audinio sluoksnis. Įvairiose vietose nevienodo storio. Vokų, lūpų srityje, ant ausų jo nėra. Riebalinis sluoksnis atlieka šilumos reguliavimo funkcijas, yra maisto medžiagų sandėlys. Kaip tik čia susidaro celiulitas. Poodinis sluoksnis suformuoja viršutinių odos sluoksnių pagrindą, jame yra didesni kraujo indai, bei nervai. Poodis – tai jungiamojo audinio tinklas, pro kurį praeina kraujagyslės, nervai, o tarpai užpildyti riebalinėmis ląstelėmis. Limfinė sistema primena pirštinės formos maišelius. Pospenelinis ir gilesnis prie poodžio esantis limfinių kapiliarų tinklas sudaro plexus lymphaticus cutaneus. Poodis per riebalų sankaupas rodo organizmo maistinių medžiagų, energijos atsargas. Taip pat suteikia apsaugą nuo šalčio.

 

Pagrindinės odos funkcijos:

  • Apsauginė odos funkcija – Apsauginė odos funkcija yra viena svarbiausių funkcijų, kurias atlieka oda. Ji užkerta kelią daugelio medžiagų, o taip pat bakterijų ar virusų patekimui į vidų. Oda gerai atlieka savo funkcijas tol, kol yra nesuardytas odos barjeras;
  • Termoreguliacinė odos funkcija – oda palaiko pastovią kūno temperatūrą;
  • Jutiminė odos funkcija – odoje yra nervinės jutiminės skaidulos, atsakingos už lietimo, gilaus spaudimo, skausmo ir niežėjimo, temperatūros pojūčius;
  • Imunologinė odos funkcija – odoje yra įvairių imuninių ląstelių, limfmazgių, kurie dalyvauja formuojant imunitetą;
  • Sekrecinė ir ekskrecinė odos funkcija – šią funkciją vykdo prakaito ir riebalų liaukos. Su prakaitu pašalinamos organizmui nereikalingos medžiagos;
  • Rezorbcinė odos funkcija – odą gerai praleidžia deguonį, riebaluose tirpias medžiagas;
  • Apykaitinė odos funkcija – odoje kaupiasi vanduo, natris, kalis. Kai kurių ligų metu odoje kaupiasi metabolizmo produktai;
  • Fenotipinė odos funkcija – odos būklė lemia žmogaus išvaizdą ir tuo pačiu socialinį bei seksualinį statusą.

Į viršų