Avevita klinika

Bendra informacija

Atgal
Onkochirurgija

Gydytojas krūtų chirurgas – tai krūtų specialistas, diagnozuojantis įvairias gerybinio ir piktybinio pobūdžio krūties ligas. Atlieka krūtų apžiūrą, apčiuopia, punktuoja įvairius sukietėjimus, esant būtinybei, skiria papildomą krūtų ištyrimą: ultragarsinį, rentgenologinį (mamografinį). Atlikus tyrimus, priklausomai nuo rezultatų, taikomas detalesnis ištyrimas ir gydymas (konservatyvus arba chirurginis).

istock_000013067596small.jpg (regular, 335x500)Krūtys. Krūtys yra viršutinėje krūtinės dalyje, pagrindinė jos dalis yra krūties liauka, gaminanti pieną laktacijos laikotarpiu (pagimdžiusiai moteriai), sudaryta iš liaukinių ląstelių ir latakėlių, kuriais teka pienas, o pastarieji atsiveria į išorę krūtų speneliuose. Vyrų ši liauka yra sunykusi, likusi tik užuomazga. Krūties liauką dengia riebalinis audinys ir oda, po krūtimi yra didysis krūtinės raumuo.
 

Gerybinės krūties ligos:

Krūties gerybiniai navikai;

Krūties uždegiminės ligos;

  • Piktybiniai krūties navikai.

 

Krūties liauka yra moters organas, kuris gimus būna tik užuomazga, bet metams bėgant dėl lytinių hormonų poveikio pereina įvairius vystymosi bei atrofijos periodus:

-       Vystymasis (ankstyvas reprodukcinis). Krūtų augimas prasideda jau nuo 10 metų amžiaus;

-       Subrendęs reprodukcinis periodas. Jo metu vyksta reguliarūs pieno liaukos pokyčiai, susiję su menstruaciniu ciklu, nėštumu, laktacija;

-       Involiucija. Involiuciniai procesai krūtyse prasideda jau nuo 30 metų amžiaus. Formuojasi fibrozės židiniai, mikrocistos, padidėja liaukos elementų (adenozė). Liaukinį audinį pakeičia riebalinis.

  • Gerybiniai krūties audiniai yra heterogeniniai, sudaryti iš riebalų, stromos, latakų ir lobulių. Jų pakitimai dažnai vadinami fibrocistine krūties liga. Šiuo metu priimtinesnis terminas „fibrocistiniai pakitimai“, nes 50 – 60 proc. moterų, nesergančių jokia krūtų liga, yra šių histologinių požymių.
  • Dažniausiai moterys skundžiasi krūtų skausmu, įvairaus dydžio sukietėjimais, uždegimu.
  • Gerybinių krūtų pakitimų priežastys dažniausiai konkrečiu ligos atveju lieka neaiškios.
  • Klinicistams svarbu, kiek kuri patologija skatina invazinio vėžio išsivystymą.
  • Šiandien neįrodyta, kad konservatyvus gerybinių ligų gydymas vaistais sumažintų riziką susirgti vėžiu. Be to, nežinant aiškios priežasties, vieno tinkamo gydymo metodo ar vaisto, aišku, taip pat nėra.

 

Krūties vėžio išsivystymo rizika esant gerybiniams krūties pokyčiams

  • Skirtingam moters amžiui būdingi skirtingi procesai. Fiziologinius procesus pieno liaukoje (išsivys­tymą, brendimą, diferenciaciją) reguliuoja įvairūs hormonai ir augimo veiksniai. Jei vieni pakitimai turi polinkį regresuoti, tai vėžio tikimybė metams bėgant tik didėja.
  • Didžiausią klinikinę reikšmę turi tik tie pakitimai, kurie ateityje gali tapti vėžiniu procesu. Nors daugumai pas onkologus apsilankančių moterų (80 – 90 proc.) šie dariniai yra gerybiniai, nepamirškime, kad vis dėlto apčiuopiamas darinys krūtyje 80 – 90 proc. atvejų yra pirmasis vėžio simptomas.
  • Ne kiekvienas guzelis krūtyje yra vėžys, bet kiekvienas apčiuopiamas guzelis krūtyje turi būti tiriamas ar tai nėra vėžio požymis.
  • Kai kurios gėrybinės krūties ligos, kaip pvz. papilomos, liaukinio audinio atipinės hiperplazijos, didina susirgimo krūties vėžiu tikimybę.
  • Jaunos moterys, BRCA-1 ir BRCA-2 genų nešiotojos, sergančios gerybinėmis krūties ligomis, turi >70 proc.didesnę tikimybę susirgti krūties vėžiu.

 

Dažniausiai diagnozuojami gerybiniai krūtų pakitimai

Krūtų patologija paauglystėje 

  • Krūtų patologija gali atsirasti ir iki brendimo. Krūtų užuomazgos neretai būna asimetrinės, dėl to susirūpinusios mamos dažniausiai ir atveda savo vaikus (ne tik dukras, bet ir berniukus) pas onkologus.
  • Mergaitėms punktuoti krūtų užuomazgų šiame amžiuje nerekomenduojama, nes gali sutrikti tolesnis krūtų formavimasis.
  • Paauglystėje nustatomos fibroadenomos, fibrocistinė liga, filoidinės cistosarkomos.
  • Lokalūs, neištirti sukietėjimus jauname amžiuje neturi būti  be tikslo operuojami, prieš tai būtinas ištyrimas.
  • Rekomenduojama jaunoms negimdžiusioms, nemaitinusioms merginoms, diagnozavus gerybinius pokyčius prieš pasirenkant gydymą, krūtis  stebėti ne mažiau nei 3–4 menstruacinių ciklų laikotarpiu.
  • Dalis apčiuopiamų sutrikimų gali savaime po menstruacijų išnykti, kitus nedidėjančius užtenka pasekti. Vėžio tikimybė šiame amžiuje nedidelė.

 

Fibroadenoma – tai normalaus krūties vystymosi pasekmė. Jaunoms moterims jos sudaro apie 60 proc. visų apčiuopiamų krūtyse darinių. Premenopauzės periodu 9 iš 10 sukietėjimų krūtyse yra gerybinės prigimties. Jų formavimosi priežastys nėra visiškai aiškios, bet, manoma, dėl hormoninių procesų.

  • Klinikinė eiga įvairi.
  • 10 proc. pakitimų yra abiejų pusių.
  • Dauguma fibroadenomų dėl įvairių hormoninių svyravimų ir natūralios eigos savaime sumažėja ar nekinta, kartais nėštumo ar laktacijos metu jos tampa gigantiškos.
  • Vyresnėms moterims galimos kalcifikuotos fibroadenomos.
  • Tai neskausmingas, apvalus, elastingas, lygiu paviršiumi paslankus darinys.
  • Diagnozė nustatoma, įvertinus apčiuopos, neinvazinius (ultragarsą ir/ar mamogramas) ir invazinius (citologija ir/ar histologija) tyrimus.
  • Gydymo rekomendacijos svyruoja pagal pacien­tės amžių:
  •  
    • 25 – 35 metų amžiaus moterų, atmetus vėžio tikimybę, dariniui nedidėjant stebėjimo metu, galima neoperuoti.
    • Vyresnėms nei 35–40 metų fibroadenomas geriau šalinti, kad nebūtų praleistas fibroadenomą simuliuojantis filoidinis navikas ar vėžys.
    • 40 metų riba yra reliatyvus terminas, nes turi būti vertinama ligos, šeimos anamnezės, klinikinių ir instrumentinių tyrimų rezultatų visuma.

 

Filoidiniai navikai – tai reti fibroepiteliniai navikai. Šie navikai gali būti kelių tipų: gerybiniai, tarpiniai, piktybiniai. Pastarieji turi sarkomatozės elementų, jie metastazuoja kraujagysliniu keliu. Diagnozė nustatoma remiantis mamografija ir citologiniu ar histologiniu tyrimu. Gydymas – tik operacinis.

Fibrocistiniai pakitimai – tai heterogeninė patologija, kuriai būdinga cistiniai, apokrininės metaplazijos, fibrozės ir lėtinio uždegimo požymiai. Tikėtina, kad priežastys taip pat hormoninės. Klinika – neskausmingi ar skausmingi sukietėjimai krūtyse, besikeičiantys menstrua­cinio ciklo metu. Diagnozė nustatoma remiantis mamograma, echoskopija, citologija. Kai nėra proliferacijos, vėžio rizika maža.

Cistos. Cistos – tai „išsitempusios“, involiucinės lobulės. Cistoziniai pakitimai krūtyse nustatomi dažniausiai perimenopauzės periodu. Pagrindinis ir vienintelis didelių, simptomtomus sukeliančių cistų gydymo būdas – cistos punkcija. Esant cistoms, vėžio rizika nedidelė, todėl, jei cistos turinys skaidrus, nekraujingas, citologinio tyrimo atlikti nebūtina.

Išskyros iš spenelio. Nors tai vienas iš labiausiai pacientus jaudinančių simptomų, bet tik apie 5 proc. serga rimta liga. Išskyros laikomos patologinėmis, jei jos spontaniškos, vienpusės ir iš vieno latako, pasikartojančios, turi kraujo priemaišų. Didesnė vėžio rizika, jei šie požymiai nustatomi vyresnėms moterims pomenopauzės periodu. Dažniausios priežastys: Latakų ektazija (periduktalinis mastitas) – dažniausia priežastis moterims peri- ir pomenopauzės periodu. Karcinoma – dešimtadaliui moterų siejama su apčiuopiamu piktybiniu naviku, tik 5 proc. tai gali būti pirmas simptomas, kai nėra aiškaus vėžio židinio.

Papilomos. Papilomos – tai mažos (iki 1 cm) dėl epitelio vešėjimo atsiradusios išaugos latakuose. Jos gali būti pavienės ar dauginės. Dažnai pirmas jų simptomas – spontaninės, kartais kraujingos išskyros iš spenelio. Kadangi sunku nustatyti, kuri papiloma gerybinė, o kuri turi polinkį supiktybėti, jos šalinamos, atliekant latako eksciziją.

Latakų ektazija (latakų išsiplėtimas). Spenelio įsivertimo priežastis – išsiplėtę, sutrumpėję pagrindiniai latakai apie areolą. Moterims, vyresnėms nei 70 metų amžiaus, ji būna dažnai (iki 40 proc.). Gali būti varškinių išskyrų, kartais už spenelio apčiuopiamas sukietėjimas. Gali prisidėti lėtinis uždegimas. Tyrimais atmetus naviką, jei išskyros išlieka įtartinos ar ligonė nori normalaus spenelio, atliekama operacija.

Sklerozuojantys procesai krūtyse vystosi tuomet, kai pieno liaukos skiltelėse padidėja fibrozės ir sklerozės plotai. Galimos patologijos: sklerozuojanti adenozė, radialinis randas, sklerozuojančių pakitimų kompleksas. Šiuos pakitimus sunku atskirti mamografinės atrankos metu (mamogramose). Jie identifikuojami histologiškai ir skiriasi tik pagal dydį. Nėra pakankamai duomenų, kad tai ikinavikinė būklė, bet, kadangi adenozę sunku atskirti nuo vėžio, visais atvejais tikslinga biopsija ir operacinis gydymas.

Mandoro liga. Pažastyje apčiuopiama stora kieta virvės pavidalo vena, oda virš jos gali būti „patraukta“. Šis trombuotų venų uždegimas būna idiopatinis ar po traumų, operacijų, spindulinės krūties terapijos. Neretai jis maskuoja vėžį.

Abscesas. Mastitas gali būti laktacinis (maitinančioms) ir nelaktacinis (nemaitinančioms moterys ir vyrai). Pastarasis dažniau būna subareolos srityje, recidyvuojantis. Sukelia bakterijos (dažniausias sukėlėjas Staphyloccocus aureus). Gydymas –  perkutaninė aspiracija (skysčio ištraukimas) ir antibiotikai, retai atvejais  incizija (perpjovimas). Išgyjama greitai, fistulė susiformuoja retai. Besikartojančių fistulozinių mastitų gydomas – operacinis. Vyresnio amžiaus moteris, sergančias mastitu, reikia tirti onkologine linkme (galima uždegiminė krūties vėžio forma).

Riebalinė nekrozė. Išsivysto po krūties traumos, kurios kartais net pati moteris nepastebi, ar operacijos. Dažnesnė nutukusioms su didelėmis krūtimis moterims. Klinika ir mamografija gali simuliuoti vėžį. Jei neįmanoma atskirti nuo vėžio, šalinama.

Lipomos. Riebalinio audinio sankaupa su kapsule. Nors ir lygiu paviršiumi minkšti dariniai, dažnai būna aiškiai apčiuopiami, skausmingi, todėl pacientėms kelia daug nerimo. Nesunkiai diagnozuojami mamografijos ar ultragarsinio tyrimo metu. Operuojamos lipomos, didėjančios ir sukeliančios simptomus, kosmetiniu tikslu.

Ginekomastija. Ginekomastija – tai liaukinio audinio išbujojimas vurams. Jis galimas bet kuriame amžiuje, dažniausiai gerybinis, praeina savaime. Berniukams 10 – 16 metų amžiuje būna 30 – 60 proc. 80 proc. šių reiškinių praeina savaime. Senatvinė ginekomastija pasitaiko 50 – 80 metų amžiuje ir laikoma, kad nesusijusi su endokrinine patologija. Ginekomastija gali būti sergant kitomis ligomis ir nuo vaistų (anabolinių steroidų, spironolaktono ir kt.). Operuojama, jei krūtis nuolat didėja, sukelia diskomfortą ar negalint atmesti supiktybėjimo.

Krūtų skausmas. Mediciniškai dar vadinama mastalgija, mastodinija. Krūtų skausmas yra viena dažniausių priežasčių, kodėl moterys kreipiasi į onkologus, manydamos, kad tai rimtos ligos simptomas. Įvairių šaltinių duomenimis, mastalgiją (krūtų skausmą) jaučia iki 70 proc. dirbančių moterų.

  • Krūtų skausmas srityse būna ciklinis, neciklinis ir gali būti dėl kitų (ne dėl krūtų) priežasčių.
  • Ciklinis krūtų skausmas dažniau prasideda 7 – 10 dienų prieš mėnesines, nors jis ir būna susijęs su mėnesinėmis, bet tai nėra vien premenstruacinis sindromas.
  • Neciklinis skausmas nesusijęs su menstruacijomis, dažniau vargina kiek vyresnes moteris, dažniau apima vieną krūtį, susijęs su tokiais lokaliais apčiuopiamais pakitimais, kaip cistos, fibroadenomos, periduktalinis mastitas, lipomos ir kita.
  • Daugumai mastalgija yra laikinas reiškinys. Nurodoma, kad pakartotinių konsultacijų metu mastalgija būna praėjusi ar bent sumažėjusi 80 proc. moterų.
  • Vis dėlto, jei yra simptomų (šiuo atveju – skausmas), reikia įsitikinti, kad tikrai nėra objektyvių į piktybinius pakitimus panašių darinių.
  • Šiandien dažniausiai rekomenduojamas, netoksiškas ir laikomas pirmos eilės preparatu – nakvišos aliejus, turintis linoleno rūgšties, kuri reguliuoja metabolizmą krūties audinyje ir sumažina krūties liaukos jautrumą.

Atipinė hiperplazija. Pagal tai, kokia yra vėžio išsivystymo rizika, krūties liaukos epitelio pakitimai skirstomi į tris grupes: be proliferacijos, su proliferacija bet be atipijos, atipinės hiperplazijos.

  • 70 proc. visų gerybinių krūties ligų sudaro neproliferaciniai pakitimai – tai cistos, papiliniai apokrininiai pokyčiai, kalcifikatai epitelyje ar kraujagyslių sienelėse, nedidelė hiperplazija.
  • Proliferacija be atipijos reiškia, kad ląstelės yra normalios išvaizdos, tik jų išbujoja daugiau sluoksnių. Tai vidutinė ar ryški hiperplazija, intraduktalinės papilomos, sklerozuojanti adenozė. Šie sutrikimai sudaro apie ketvirtadalį visų gerybinių ligų. Rizika sirgti vėžiu padidėja nedaug.
  • Atipinė hiperplazija rodo, kad ląstelėse jau vyksta pradiniai pro mikroskopą matomi vėžio pokyčiai. Atipinė hiperplazija – gerybinė krūties liga, susijusi su padidėjusia vėžio rizika. Juo didesnė hiperplazija ar labiau atipinė, tuo didesnė rizika, kad gali vystytis vėžys. Ji turi kai kurių karcinomos in situ požymių, jau galima išskirti duktalinį ar lobulinį tipus. Jai esant vėžio rizika padidėja apie 4 kartus, o esant šeiminei anamnezei – net 8–9 kartus.

Srities specialistai:

Onkochirurgija - mamologija (krūties ligos)
Ceslevičienė Ieva

Į viršų